Sukriukė Worden's Original Rooster Tail

Legendinės sukriukės Worden's Original Rooster Tail istorija prasideda Viskonsine praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje. Šį masalą sukūrė išradėjas Howard Worden, siekdamas suvilioti mažaburnius ešerius ir upėtakius skaidriame vandenyje bei sraunioje tėkmėje. Pagrindinė idėja buvo suderinti pastebimą vizualinį tūrį bei stiprią vibraciją su minimaliu svoriu, kuris pliumptelėdamas į vandenį neišgąsdintų atsargių žuvų. Pats pavadinimas „Rooster Tail“ (gaidžio uodega) nurodo gausią muselę ant trišakio kabliuko, kuriai iš pradžių buvo naudojamos natūralios gaidžio plunksnos.

Neįtikėtinas Rooster Tail kibumas priklauso nuo trijų specifinių dizaino komponentų pusiausvyros. Pirmiausia, ilgas ir siauras „gluosnio lapelio“ (willow leaf) formos lapelis sukasi siauru, maždaug 25–30 laipsnių kampu. Tai sumažina priekinį pasipriešinimą, todėl sukriukė stabiliai dirba stiprioje srovėje, neiškildama į paviršių ir neprarasdama savo žaismo. Antra, inline konstrukcija, kai lapelis veriamas tiesiai ant ašies (arba per miniatiūrinį kilputės laikiklį) arti lašo formos švininio ar žalvarinio kūnelio, perkelia svorio centrą į priekį, todėl masalą galima užmesti labai tiksliai. Galiausiai, muselė atlieka tris vaidmenis: veikia kaip stabilizatorius, lėtinantis masalo skendimą pauzių metu, slepia trišakį kabliuką ir pulsuoja bei „kvėpuoja“ srovėje net ir tada, kai lapelis nustoja suktis.

Žvejodami upėse šia siauralape sukriuke, žvejai dažniausiai naudoja tris pagrindinius vedimo būdus. „Upstream“ metodas apima metimą tiesiai prieš srovę ir traukimą šiek tiek greičiau nei teka vanduo – tai itin veiksminga gaudant laukinius upėtakius ir šapalus. Dėl lengvo lapelio Rooster Tail pradeda suktis akimirksniu, vos palietusi vandenį, ir nusileidžia labai švelniai, sumažindama triukšmą seklumose. Metimas 45 laipsnių kampu link priešingo kranto leidžia srovei išpūsti valo kilpą, o žvejys lėtai ir tolygiai traukia masalą, šiam judant lanku. Norint apgaudyti konkrečias vietas, pavyzdžiui, didelius akmenis ar nuskendusius medžius, metimas skersai srovės leidžia pačiai tėkmei sukti lapelį, todėl masalą galima išlaikyti viename taške net 10–15 sekundžių.

Aukšto dažnio vibracija ir natūralus uodegėlės judėjimas paverčia šį masalą universaliu įrankiu gaudyti įvairių rūšių žuvis. Nors pagrindiniu taikiniu išlieka laukiniai upėtakiai mažuose kalnų upeliuose, sukriukė puikiai vilioja šapalus ir meknes vidutinėse bei didelėse upėse, ypač kai šios žuvys ignoruoja voblerius. Tokiais atvejais lapelio blyksniai imituoja žuvų mailių, o uodegėlė – didelį vabzdį. Gaudant ešerius, „stop-and-go“ vedimas arti dugno išprovokuoja kibimus būtent per pauzę, kai muselė išsipučia. Didesni modeliai (nuo 3 numerio ir didesni) reguliariai vilioja lydekas žolėtose vietose, o miniatiūrinės 00 ir 0 dydžio versijos gali sugundyti net ir taikias žuvis, tokias kaip stambios kuojos ar raudės.